Seniai seniai, vienas velnias keliavo į Kauną, į vestuves. Jis paėmęs labai didelį maišą, pilną akmenų ir norėjęs jais ties Kaunu Nemuną užpilti ir taip nustebinti bei parodyti didelę pagarbą vestuvininkams. Bet dar likus geram kelio galui iki Įsručio, maišas praplyšo ir akmenys, velniui nežinant, ėmė byrėti, kol iki Kauno nukakus iškrito ir paskutinysis. Tas buvo pats didžiausias – sulig kokia troba. Ir dabar tas akmuo dar tebeguli ant Nemuno kranto. Iš jo matyti, kad ant velnio nugaros gulėjęs – visa nugara ir pečiai įsispaudę. Visas ruožas nuo Įsručio iki Kauno dar ir po šiai dienai velnio akmenimis nusėtas.